Paroda „Senoviniai Kalėdų eglutės žaisliukai“

Nuo gruodžio 2 dienos Burbiškio dvaro istorijos muziejuje veika paroda „Senoviniai Kalėdų eglutės žaisliukai“.

Kalėdų eglutė – vienas svarbiausių kalėdinio laikotarpio švenčių simbolių. Eglutės atsiradimo istorija siejama su Vokietija. Rašytinių šaltinių duomenimis, Kalėdų eglutė šiame krašte žinota jau XVI a. Anot tyrinėtojų, pirmą kartą pavadinimas „Kalėdų eglė“ buvo paminėtas 1605 m. Elzaso krašto mieste Strasbūre.

Pastaraisiais metais tyrinėtojai teigia, kad vienos pirmųjų tikslių žinių apie šiuolaikinę Kalėdų eglutę siejamos su Ryga. Ten dar 1514 m. susirinkę pirklių gildijos nariai Kalėdų vakarą nunešė dvi egles, papuoštas dirbtinėmis rožėmis, į turgaus aikštę, šoko aplink jas ir galiausiai sudegino. Žinoma ir kitokių šventinės eglutės atsiradimo versijų. Viduramžiais kaimyninių šalių Latvijos ir Estijos sostinės Ryga bei Talinas priklausė vokiečių Hanzos prekybinei sąjungai. Šiuose miestuose klestėjo Juodgalvių pirklių gildija. Kronikose aptiktas įrašas, kad 1570 m. gildijos name buvo pastatytas ir „obuoliais, riešutais, datulėmis, riestainiais bei popierinėmis gėlėmis“ papuoštas medelis, kad pradžiugintų gildijos narių vaikus, kurie „susirinko švęsti Kalėdų“. Kita istorija byloja gerokai ankstyvesnius eglutės atsiradimo metus. Teigiama, kad Livonijoje 1441, 1442, 1510 ir 1514 m. Juodagalvių brolijos nariai gildijų namuose Revelyje (Talinas) ir Rygoje statė šventinius medelius. Paskutinę švenčių naktį medeliai buvo išnešti į centrinę miesto aikštę. Kalėdų eglutės atsiradimo istorija siejama ir su krikščionybės reformatoriaus Martyno Liuterio (1483–1546) vardu. Pasakojama, kad kartą M. Liuteris ėjo mišku ir atkreipė dėmesį į žvaigždėtą dangų. Pro žalias eglių šakas švytėjo žvaigždės. Buvę taip gražu, kad M. Liuteris parsinešė į namus nedidelę eglę ir papuošė ją žvakutėmis.

Prancūzija, Nyderlandai, Italija ir visos kitos pasaulio šalys perėmė kalėdinės eglutės puošimo paprotį iš vokiškai kalbančių kraštų.

Iš pradžių eglutės puošmenas gamindavo patys šeimos nariai, todėl paprastai kiekvienos Kalėdų eglės dekoras buvo vis ir vis naujas. Ilgainiui, kalėdiniuose turguose jau buvo galima įsigyti pagamintų papuošalų. Eglutes puošė graikiniais riešutais, cukruotais vaisiais, obuoliais, meduoliais. XIX a. pasirodė leidinių su rankdarbių instrukcijomis: kaip pagaminti popieriaus girliandas ar iš vientiso spalvoto kartono išpjaustyti ir sukurti trimačius objektus. XIX a. kartoniniai eglutės papuošimai imti masiškai gaminti ir pramoniniu būdu. Ypač patraukli buvo kartono, imituojančio metalą, puošyba, vadinamasis Dresdeno kartonas. Kiti Kalėdų eglės žaisliukai buvo siuvami iš medvilnės, prikimštos vata, ar iš papjė mašė. Šis paprotys gyvavo iki XX a. pr.

Manoma, kad spalvoto stiklo burbulų eglutei gamybos idėja 1847 m. kilo neturtingam Laušos (vok. Lauscha) miesto Vokietijoje stiklapūčiui, kurio šeimai graikiniai riešutai ir cukruoti vaisiai buvo neįkandamai brangūs. Gamybos pradžioje stiklo paviršiaus spindesiui sukurti stikliai naudojo kenksmingą alavo ir švino lydinį. Nuo 1870 m. Justo von Liebigo (1803–1873) mokslinis išradimas padėjo ir kalėdiniams burbulams „sužibti“ – imtas naudoti sidabro nitratas. Masinę šių naujų kalėdinių papuošalų gamybą įgalino dujinės stiklo pūtyklos statyba 1867 m. jau minėtoje Laušoje, nes tik labai karšta dujų liepsna leido pūsti didelius ir plonasienius rutulius. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą į kalėdinių puošmenų verslą įsitraukė Vienos įmonės, o nuo 1930-ųjų – Lenkijos ir JAV gamintojai.

Europoje Kalėdų eglutė paplito XVIII–XIX a. Per dvarus ir turtingus miestiečius ji atėjo ir į Lietuvą. Čia pirmą kartą paminėta 1853 m. Tais metais išpuoštą eglutę jaunystėje matė būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko – vachmistro – namuose Vainute. Šį įvykį poetas užrašė savo dienoraštyje. Gana sparčiai eglutės plito antrame XX a. dešimtmetyje, ypač 1914–1920 metais. Prie Kalėdų eglutės spartesnio plitimo Lietuvoje bene svariausiai prisidėjo kaizerinė Vokietija.

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje dvarų eglutės savo puošnumu stebino kiekvieną, kas tik turėjo laimės jas pamatyti. Tarpukariu Kalėdų eglutės jau puoštos mokyklose, įstaigose, miestiečių, turtingesnių valstiečių namuose. Šis paprotys ėmė plisti ir kaimuose. Čia žaisliukus dažniausiai žmonės darydavosi patys: karpydavo iš popieriaus, liedavo žvakeles, puošdavo obuoliukais, riešutais, saldainiais, sausainiais, riestainiais, figūriniais kepinėliais, džiovintų obuolių karoliais. Laikui bėgant daugėjo nevalgomų papuošalų (šiaudiniai žaisliukai ir kt.). XX a. ketvirtame dešimtmetyje Lietuvos parduotuvėse jau būdavo galima įsigyti labai gražių kalėdinių stiklinių eglutės papuošalų – žaisliukų: angelų, paukštelių, kankorėžių, varpelių, burbulų, karolių ir kitų. Tuo laikotarpiu beveik kiekviename pasakojime apie Kalėdų eglutę užsimenama ir apie žvakutes („liktoriukus“). Nepriklausomoje Lietuvoje prie eglutės populiarinimo prisidėjo mokykla ir kariuomenė. Kalėdų eglutes ketvirtajame dešimtmetyje savo organizacijų kalėdiniuose sambūriuose puošdavo katalikės moterys, jaunalietuviai ir, retkarčiais, pavasarininkai bei ateitininkai.

Po Antrojo pasaulinio karo Kalėdų eglučių savadarbius žaisliukus pamažu keitė pirktiniai. Kurį laiką dar gyvavo paprotys kartu su pirktiniais žaisliukais kabinti obuolius, saldumynus, ne iš karto nunyko ir rankų darbo puošmenos.

Šioje parodoje eksponuojama daugiau kaip pusė tūkstančio stiklinių Kalėdų eglutės žaisliukų. Žaisliukų amžius siekia XX a. 2–9 deš., o pagaminti jie įvairiose šalyse – Vokietijoje, Latvijoje, Ukrainoje, tuometinėje Čekoslovakijoje ir kitur. Žaisliukai į parodą atkeliavo iš privačių kolekcijų. Parodos pagrindą sudaro kolekcininkių Eglės Litvinaitės-Mogulevičienės (eksponuojami 177 vnt.) ir Lauros Prascevičiūtės (eksponuojami 166 vnt.) kruopščiai atrinktos eglutės puošmenos. Taip pat, paroda suvienijo bendruomenę – senų žaisliukų atnešė muziejaus darbuotojai, aplinkiniai gyventojai: Regina Balnienė, Jūratė Daujotienė, Laimutė Gudinavičienė, Irena Kručienė, Ligita Kriščiūnienė, Augustė Labenskytė, Virginija Ostašenkovienė, Albina Ramanauskienė, Ramutė Smailienė, Dalia Valiukienė, Vlada Zutkienė, Inga Žukauskienė. Ekspoziciją taip pat papildė muziejaus fonduose saugomos kalėdinės puošmenos.

Paroda veikia 2023 m. gruodžio 2 d. – 2024 m. sausio 6 d.

Parodos kuratorė dr. Laura Prascevičiūtė