2022-12-30

Daugyvenės istorijos kultūros muziejaus-draustinio archeologijos rinkinį papildė 2021 metų vasarą atliktų archeologinių tyrimų Vadaktų dvarvietėje, Sidabravo sen., Radviliškio r. sav. (tyrėjas Ugnius Budvydas), metu aptikti archeologiniai radiniai.

Vadaktų dvaro istorija dar mažai tyrinėta. Pats dvaras minimas jau XVI a. dokumentuose. Tuo metu jis priklausė Bitautams, vėliau Liudkevičiams, jie 1880–1883 m. perstatė Vadaktuose stovėjusią medinę bažnyčią.

Archeologiniai tyrimai Vadaktuose vykdyti pirmą kartą, o atidengtas kultūrinis sluoksnis čia siekia XVII a. Tyrimų metu rasta geležinių vinių, peilio fragmentas, švino svarelis, langų stiklo bei XVII a. monetų, daugiausia biloninių Rygos šilingų. Gausiausiai rasta buitinės keramikos ir krosnių koklių fragmentų. Būtent kokliai Vadaktų dvarą reprezentuoja kaip pasiturinčią valdą. Koklinės krosnys buvo brangios, todėl jas statydavo tik pasiturinti XVI–XVII a. visuomenės dalis. Be pagrindinės savo paskirties – patalpų šildymo, krosnys dėl savo dekoratyvumo taip pat atliko ir reprezentacinę funkciją.

XVII a. krosnys dažniausiai būdavo stačiakampio formos, kelių tarpsnių, kuriuos skyrė dekoratyviniai frizai ir karnizai, o jų viršų vainikuodavo puošni karūna. Kokliai buvo įmantriai ornamentuojami, dengiami švinine įvairių spalvų glazūra, XVII a. labiausiai mėgta žalia spalva. Krosnys dažniausiai stovėdavo patalpos kampe, todėl iš nematomos pusės jos neretai būdavo statomos iš tokių pat tik neglazūruotų koklių. Tokių neglazūruotų koklių rasta ir Vadaktuose.

Dauguma Vadaktų dvarvietėje rastų koklių puošta maureskos arba „apkaustų“ ornamentu, kurio centre – gėlės žiedas, o nuo jo į koklio kampus nueina stilizuotos augalų šakos su žiedlapiais. „Apkaustų“ ornamentas turbūt dažniausiai naudotas XVI–XVII a. koklininkystėje. Taip puoštų koklių rasta Vilniuje, Biržų pilyje, Kernavės ir Šiaulių dvarvietėse bei Žvelgaičio piliakalnyje buvusios dvarvietės kultūriniame sluoksnyje. Kitų koklių fasadinė plokštė puošta augaliniu ornamentu, kurio centre pavaizduota vaza, iš kurios išeina stilizuotų augalų šakos su lapais.

Vazos su augalais motyvas atsikartoja ir karniziniuose kokliuose, kurie skyrė krosnies tarpsnius. Jų fasadinė plokštė dekoruota ne tik vaza, bet ir abipus jos išdėstytais žirgų (gal vienaragių) atvaizdais bei akanto lapų ornamentu. Bendras vazos motyvas rodo, jog iš šių koklių buvo sumontuota viena krosnis. Analogiškų koklių ne vienoje vietoje rasta Vilniuje bei Trakų salos pilyje. Tai, jog Vadaktų kokliai turi prototipų didžiuosiuose LDK centruose, rodo, jog per trumpą laikotarpį krosnių ir koklių mada plito ir į atokesnes žemes, kur jas perimdavo vietos dvarininkai ir pasiturintys miestiečiai.

Koklinės krosnys nebuvo ilgaamžės, jos tarnaudavo gana trumpai – apie trisdešimt metų, todėl dažnai būdavo atnaujinamos. Jų perstatymą lemdavo ir greitai besikeičianti mada – senoji krosnis buvo išardoma ir pastatoma nauja, paprastai puošnesnė, atitinkanti to laikmečio madą.

Parengė muziejininkė-mokslo darbuotoja Virginija Ostašenkovienė