Lietuviškių kalėdinių ir naujametinių atvirukų paroda „Linksmų švenčių!“

Pirmieji atvirukai Lietuvoje pasirodė XIX a. antroje pusėje. Į Lietuvą jie atkeliavo iš Vakarų Europos. Atvirukuose vaizduoti architektūros ir istorijos paminklai, miestų kraštovaizdžiai, gamtovaizdžiai, portretai ir kita. Ilgainiui populiarūs tapo ir sveikinimo atvirukai įvairiomis progomis: vardo dienos, sulaukus Šv. Velykų, Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų.

Atvirukų leidyba Lietuvoje išaugo panaikinus Rusijos imperijos valdžios draudimą spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškais raštmenimis. XX a. 2–4 deš. šventiniai atvirukai su lietuviškais užrašais dažniausiai buvo spausdinami Vokietijoje bei Prancūzijoje, dalis jų spausdinta ir Lietuvoje. Galima pastebėti, kad senesniuose to laikotarpio atvirukuose dominuoja religinis turinys, o vėlesnio leidimo atvirukai jau pasižymi vaizdų įvairove. Kalėdiniai atvirukai išsiskiria žiemos peizažais, kuriuose dažniausiai vaizduojamos apsnigtos bažnytėlės, sodybos, gyvūnai, eglės šakelės ir kt. Tuo tarpu naujametiniuose atvirukuose dominuoja kitokie siužetai – laikrodis, kalendorius, šampanas ir kt. Antrojo pasaulinio karo ir ankstyvojo pokario metais sveikinimai dažnai rašyti ant dar prieš karą įsigytų atvirukų. 

Po Antrojo pasaulinio karo šventinių atvirukų kūrybą veikė sovietinė ideologija. Tuo metu buvo panaikinta kalėdinių atvirukų leidyba, vengta vaizduoti religinius simbolius, o jei jie ir vaizduoti (pvz. bažnyčios) tai tik atsiejant juos nuo religinio diskurso. Valstybinės leidyklos neleido kalėdinių atvirukų, tačiau juos slapta leisdavo bažnytinės organizacijos, tokių atvirukų tiražai buvo maži, ant atvirukų nebūdavo jokios informacijos apie leidėjus ar kūrėjus. Kalėdiniai atvirukai oficialiai vėl imti spausdinti nuo 1988 m.

XX a. 6–9 deš. atvirukai buvo leidžiami nuo 1000 iki 500 000 dydžio tiražais, atvirukų reverse nurodant leidyklą ir autorių. Ant atvirukų buvo vaizduojami įvairūs objektai, simboliai ir personažai. Visgi, vienas populiariausių objektų, kuris buvo piešiamas ant to laikotarpio atvirukų, – Vilniaus Gedimino pilies bokštas. Įžvelgiama tam tikra įvairius atvirukus vienijanti simbolika: eglutė, sniegas, šventiniai papuošimai ir įvairūs personažai, gyvūnija. Lietuviškuose atvirukuose galima įžvelgti ir nemažai vizualių metaforų. XX a. 9 deš. pabaigos atvirukuose atsiranda tautinės ir religinės simbolikos.

Žaismingus naujametinius atvirukus su įvairiais personažais tuo laikotarpiu kūrė dailininkai: M. D. Jukniūtė, K. Kasparavičius, B. Cvirkienė, G. Aleksandravičienė, E. Žumbakytė, G. Bugajeva, A. Žilys, A. Griškevičienė, M. Ladygaitė, K. Ramonas, D. Lagauskaitė, R. Stasiūnaitė, V. Panaskovas, T. Balčiūnaitė, M. Liugaila, A. Rubanikas, H. Vaigauskas, J. Varnas, P. Kuprys, A. Pivoriūnas, K. Ramonas, P. Karpavičius ir kiti. Išskirtinius atvirukus kūrė fotomenininkai B. Baltrušaitis, Z. Kazėnas, R. Samulevičius, A. Sutkus ir kt.

Parodoje pristatomi 412 lietuvių dailininkų, fotografų kurtų ir kitų Lietuvoje bei užsienyje XX a. pr. – 9 deš. spausdintų lietuviškų kalėdinių ir naujametinių atvirukų. Beveik 400 eksponuojamų atvirukų – iš dr. Lauros Prascevičiūtės sukauptos asmeninės kolekcijos, 16 atvirukų, leistų XX a. 2–4 deš., – iš asmeninės Egidijaus Prascevičiaus kolekcijos. Parodoje eksponuojami atvirukai atspindi tokio tipo sveikinimo tradiciją Lietuvoje. Atvirukai parodoje eksponuojami chronologine tvarka, todėl puikiai pristato šios tradicijos raidą, iliustracijose galima matyti kokie šventiniai simboliai buvo aktualūs ar populiarūs viename ar kitame XX a. dešimtmetyje.

Paroda veikia 2023 m. gruodžio 5 d. – 2024 m. sausio 15 d.

Parodą parengė dr. Laura Prascevičiūtė ir Augustė Labenskytė