Kleboniškių kaimo buities muziejuje surengta amatų ir folkloro šventė
„Kleboniškių etnografinės spalvos“

Siekdamas skatinti domėjimąsi savo krašto paveldu, rūpinimąsi jo išsaugojimu ir puoselėjimu Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis jau trečią kartą Kleboniškių kaimo buities skyriuje (Radviliškio r.) surengė Aukštaitijos regiono folkloro ir amatų šventę „Kleboniškių etnografinės spalvos“. Rugpjūčio 10 d. vykusios šventės metu lankytojai buvo kviečiami pasigrožėti muziejaus ekspozicijomis, liaudies meistrų darbais, pasidomėti senaisiais amatais, sudalyvauti edukacinėse programose bei pasiklausyti folkloro ansamblių ir kaimo kapelų koncertų.

Šventės dieną Kleboniškių kaimas lankytojus pasitiko jurginų žiedų spalvomis, folkloro garsais ir vasariškai džiugia nuotaika. Muziejaus lankytojai vos įžengę į penkių šimtmečių senumo Kleboniškių kaimo teritoriją galėjo pasijusti lyg nusikėlę į praeitį. Akį traukė margaspalviai darželiai, nuo karčių svyrantys apynių spurgai, o abipus kaimo gatvės pūpsančios kaimo gryčios, klėtys, klojimai kvieste kvietė užeiti vidun, susipažinti su protėvių buitimi. Turtingos muziejaus ekspozicijos lankytojams pasakoja apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ūkininkų kasdienybę ir tradicijas. Kleboniškiai Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos ir Etninės kultūros globos tarybos pripažinti vietove, geriausiai atspindinčia savitus Aukštaitijos regiono kraštovaizdžio bruožus.

Šimtametėje muziejaus gryčioje poškėjo senos staklės: „Pykšt pokšt tapu tapu... Šaudyklėlė dailiai šauna, siūlo neužgauna...“ Čia audimo paslapčių galėjo mokytis kiekvienas norintis. Lankytojai sėdosi prie autentiškų staklių ir bent trumpam tapdavo audėjais. Pakojos, skietai, nytys – ke­li iki tol nežinoti terminai įgau­na pra­smes. Šventės dieną ir maži, ir dideli edukacijos dalyviai, mokomi audėjos Birutės Astrauskienės, išaudė net keliasdešimt centimetrų audinio.

Audimo raštais šventės dalyviai grožėjosi ir naujai parengtoje parodoje „Kraičio skrynią atidarius“. Muziejininkai parodai atrinko daugiau kaip du šimtus audinių. Kiek­vie­ną ekspozicijų kam­pe­lį šil­do Aukštaitijos krašto audėjų rankdarbiai, dažnas jų skaičiuojantis jau antrą šimtmetį. Akį čia traukia įvairiaspalvės lovatiesės, raštų grožiu stebina skaros, rankšluosčiai, žavi ser­ve­tė­lės, siuvinėti ki­li­mė­liai kaip pa­veiks­lai, išeksponuoti ant gryčių ir klėčių sie­nų. Besidomintys ekspozicijomis vienoje iš muziejaus klėčių išvydo ir dar vieną naują parodą – „Apie prosus, moglius ir rumbes“. Paroda skirta XIX a. – XX a. I pusėje naudotoms lyginimo priemonėms pažinti. Čia kiekvienas gali pabandyti lyginti audinius senoviniu būdu – rumbės ir kočėlo pagalba. Šios parodos muziejuje veiks iki spalio 30 dienos, tad visi norintys kviečiami jas aplankyti.

O tuo tarpu šventės aikštėje laukė gausybė staigmenų. Čia šurmuliavo amatininkai, edukatoriai, muzikantai. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Margaitienė atidarydama šventę sveikino čia susirinkusius ir linkėjo domėtis, išlaikyti ir puoselėti savo krašto tradicijas.

Šventėje pristatyta įvairiais žanrais turtinga etnokultūrinė programa, kurią pateikė tarmiškai dainas atliekantys dainininkai, muzikantai bei kiti etninio tapatumo puoselėtojai. Lankytojams koncertavo Aukštaitijos regiono vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų folkloro kolektyvai, kaimo kapelos bei pavieniai muzikantai. Skam­bė­jo dainos, šoko po­ros, skli­do skra­ba­lų ir archaiškų sutartinių gar­sas... Šventėje dalyvavo folkloro ansambliai „Jorija“, „Salduvė“, „Aidija“, vaikų folkloro ansamblis „Vieversėlis“, kaimo kapela „Žvangulis“, Baisogalos armonikieriai, skrabalininkas Egidijus Impolis. Svarbiu šventės akcentu tapo ir lietuvių tradicinės muzikos fenomeno bei lietuvių tautos pasididžiavimo – į UNESCO Reprezantatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktų sutartinių tradicijos populiarinimas. Sutartinės sudarė svarbiausią šventėje dalyvavusios folkloro grupės „Atalyja“ repertuaro dalį. Įvairaus amžiaus Lietuvos klausytojų prielankumą pelniusi grupė savo kūryboje jungdama archajiškąjį lietuvių folklorą su roko, džiazo elementais, senąsias dainas priartina prie šiuolaikinio klausytojo.

Šventės vedėja Marytė Selenienė žiūrovams pasakojo apie Aukštaitijos krašto tradicijas, Kleboniškių kaimo buities muziejų. Ypač daug šventės dalyvių dėmesio susilaukė etnologo prof. Liberto Klimkos bei žolininkės Jadvygos Balvočiūtės paskaitos. Aplink J. Balvočiūtę šventės dalyviai būriavosi ir po paskaitos – žolininkė apie žolynų naudą pasakojo ir konsultavo visus norinčius, čia buvo galima įsigyti ir jos garsiųjų gydomųjų žolelių arbatų.

Abipus scenos įsi­kū­rę tautodailininkai, edukatoriai, miestelių ir kaimų bendruomenių atstovai de­monst­ra­vo se­nuo­sius ama­tus, kvie­tė viską išmėginti patiems, pa­ra­gau­ti ku­li­na­ri­nio pa­vel­do. Senovinius patiekalus pristatė ir ragauti siūlė Šaukoto, Pociūnėlių miestelio, Pakalniškių ir Pociūnų kaimų bendruomenių atstovai, Kleboniškių muziejininkai, bitininkai, sūrininkai. Lankytojai būriavosi ir ap­link duo­nos ke­pė­ją El­vy­rą Va­si­liaus­kie­nę, kuri vai­ši­no ru­gi­ne duo­na ir siūlė pa­tiems jos iš­si­kep­ti. Visiems buvo įdomu išmėginti negirdėtą duonelės kepimo būdą – pagal senovinį receptą užminkyta duo­nos teš­la aplipdžius vy­te­lę kepti ją virš čia pat įrengto laužo žarijų.

Kiekvienas norintis galėjo pajausti senųjų amatų pažinimo džiaugsmą. Juostų pynimo meistrės Au­re­li­ja Nor­vai­šie­nė ir Birutė Arbušauskienė iš vilnonių siūlų py­nė tau­ti­nes juos­tas ir kitus mokė pynėjo amato. Neapsakomas grožis tų lietuviškų juostų! Ma­rijus La­ba­naus­kas mo­kė žies­ti puo­dus, Bro­nis­lo­vas Ged­mi­nas demonstravo staliaus amatą, o Birutė Šinkūnienė iš vytelių py­nė krep­šius ir visus norinčius kvietė pabandyti. Pa­kir­ši­nio et­ni­nės kul­tū­ros ir ama­tų cent­ro atstovai pristatė keramikos dirbtuvėles, pynė juostas. Vi­ta Va­si­liauskai­tė de­monst­ra­vo siu­vi­nė­ji­mą kry­že­liu. Gausaus dalyvių būrio susilaukė ir linų apdirbimo edukacija. Visi ren­gi­nio da­ly­viai norėjo įveikti lino kelią – muziejuje užaugintus linus mynė, plūkė, šukavo. Kiekvienas norėjo ir senomis akmeninėmis girnomis grūdus malti, o pirties mylėtojai - susirišti vantą. Šias edukacines programas de­monst­ra­vo Kle­bo­niš­kių muziejininkai.

Vaikus ir jaunimą šventės metu ypač domino galimybė praktiškai sudalyvauti Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos edukacinėse programose: pasigaminti žaislą, žalvarinį žiedą, ar stiklo karoliuką. Didelio visų amžiaus grupių lankytojų susidomėjimo susilaukė senųjų stalo ir lauko žaidimų edukacinės programos. Kiekvienas norėjo iš arti pamatyti bei išbandyti pagal senas technologijas pagamintus žaidimus, išmokti juos žaisti.

O ir pasidairyti bei pasigėrėti šventėje buvo kuo – akį traukė bendruomenių, Radviliškio ir Šeduvos neįgaliųjų draugijų atstovų, tautodailinikų, edukatorių dirbiniai – žalvario segės, stiklo karoliai, žaislai, raštuoti mezginiai, juostos, krepšeliai, odos, molio, medžio, vaško dirbiniai, siuviniai ir kitokios rankų darbo gėrybės. Žiūri į vieną pusę – rankų darbo margumynai. Žvilgt į kitą pusę – čia nuo klėties sienos į tave žvelgia medinės kipšų, laumių, raganių kaukės, šalia surikiuotos milžino klumpės, batai ir kitokios įdomybės. Tai taudodailinko Eugenijaus Arbušausko, kuris čia pat demonstravo kaip drožiama tradicinė kaukė, darbai.

Džiugus šurmulys Kleboniškių kaimo buities muziejuje netilo visą dieną: į šventę susibūrę senosiomis Aukštaitijos krašto tradicijomis, amatais, folkloru besidomintys lankytojai žaidė mokėsi, stebėjo, grožėjosi, klausėsi, dainavo, šoko, ragavo ir degustavo, šypsojosi ir kvatojo, dūko...

Kultūros ir gamtos paveldo bei praeities pažinimo džiaugsmą unikaliame Kleboniškių kaime lankytojai kviečiami patirti kiekvieną dieną išskyrus pirmadienį, nuo 9 iki 18 valandos.

Projektą „Aukštaitijos regiono folkloro ir amatų šventė „Kleboniškių etnografinės spalvos“ iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, Radviliškio rajono savivaldybės administracija.

Laura Prascevičiūtė