In order to view this object you need Flash Player 9+ support!

Get Adobe Flash player

Raginėnų piliakalnis

Piliakalnis vienas įspūdingiausių šiaurės vidurio Lietuvoje. Jis įrengtas aukštoje kalvoje, kairiajame Daugyvenės krante. Iš rytų piliakalnį juosia Daugyvenė, iš pietų ir vakarų – dauba, šiaurinėje pusėje yra griovys ir pylimas. Vietos gyventojai piliakalnį vadina Raganų kalnu. Piliakalnis netyrinėtas. Jis tebesaugo savo paslaptis. O paslaptingumo jam suteikia ir legendos, kuriomis šis kalnas garsėja. Nemažai jų dar neseniai žinojo vyresnio amžiaus vietiniai gyventojai. Kai kurios jų yra Valstybinės archeologijos komisijos (VAK) archyve. Bene įdomiausias legendas surinko ir pateikė skaitytojams L. Kšivickis. Radviliškio rajono savivaldybės Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje-draustinyje sukaupta nemažai legendų apie garsųjį Raginėnų piliakalnį.

Raginėnų piliakalnio padavimai daugiausia susiję su mitinėmis būtybėmis. Neatsitiktinai ir piliakalnis vadinamas Raganų kalnu. Padavimuose bylojama apie čia gyvenusias deives, laumes, raganas. Be to, senovėje čia buvusi raganų susitelkimo vieta. Pasakojama ir tai, kad čia buvo žudomos ir gyvos sudeginamos raganos. Daug mažiau padavimų apie čia buvusį miestą, dvarą; apie tai, kad kalnas supiltas. Kituose pasakojimuose teigiama, kad naktimis žmonės čia girdėdavę gaidžius giedant, šunis lojant, mergas verkiant. Kadangi daugiausia padavimų yra apie raganas, galima išvada, jog čia buvusi deivės Raganos šventykla. Tam neprieštarauja ir biolokaciniai tyrimai. Įdomi Raganų kalno aplinka: į pietus nuo jo yra kalva, vadinama Rinkakalniu; į šiaurę nuo piliakalnio teka upelis Skerdupis; į rytus, kitame Daugyvenės krante yra miškas Girelė.

 

Legendos

Kartą moteriškė rovusi linus ir užmiršusi vaiką. Vakare sugrįžusi ir mato: laumės supa vaiką, liūliuoja. Nusigandusi ir pabėgusi viena, be vaiko. Iš ryto vėl nuėjusi atrado vaiką gražiai apvilktą. Kita moteriškė tyčia nusinešusi vaiką. Laumės ėmusios supti liūliodamos: čiūčia liūlia. Bet kai motina atėjusi, atradusi vaiką nebegyvą. Taip deivės dariusios. Deivės nuėjusios į piliakalnį, nes ten esanti šventa vieta.

Raginėnų sodžiaus piliakalnyje (tarp Šeduvos ir Rozalimo), pasakojo žmonės, gyvenusios deivės ir giedojusios. Paskui ėję žmonės to kalno kasti. Tada deivės ėmusios graudžiai verkti. Verkdamos nuėjusios j girelę už Daugyvenės. Viena iš tų laumių buvusi didelė ragana. Laumė užkeikusi kasėjus ir tie žmonės apakę.

Kita pasaka - pušyne deivės užkasusios aukso altorių, bet niekas tų neregėtų turtų rasti negali. Bažnyčios nebuvo. Buvusios burtininkės. Pakeleivis kunigas pašventinęs, burtininkės nuėjusios į girelę. Seniau ant piliakalnio giedodavusios.

KŠIVICKIS, L. Žemaičių senovė. Kaunas-Marijampolė, 1928, p. 14-15.

Apie piliakalnį kaimo gyventojai žino daug padavimų. Kalne gyvendavusios deivės, kurios vakarais susirinkdavusios ir dainuodavusios. Tačiau, kai žmonės ėmė kalną kasinėti, jos ėmusios verkti, apleidusios piliakalnį ir persikėlusios į buvusią giraitę antroje Daugyvenės pusėje. Supykusi deivė užkeikusi kasėjus, ir jie apakę.

Kiti padavimai kalba apie laumes, kurios globodavusios bedirbančių kaimo moterų čia paliktus kūdikius. Yra keletas padavimų apie Raginėnų raganas, kurios susirinkusios čia šėlsdavusios. Kitos padavimo atmainos sako, kad raganos čia buvusios deginamos.

KVIKLYS, B. Mūsų Lietuva.T. 3. Vilnius, 1991, p. 608.

Pasakojama, kad prie Daugyvenės upės, netoli Raginėnų kalno, ant piliakalnio gyveno deivės Laumės, kurios saulei nusileidus, draskydavusios žmones.

DUNDULIENĖ, P. Pagonybė Lietuvoje. Vilnius, 1989, p. 15.

Senieji apylinkės gyventojai pasakoja, kad pavadinimą tas kalnas gavo dėl to, kad vergijos laikais ant jo buvę gyvos sudeginamos nuteistos raganos ir raganiai. Taip pat pasakojama, kad Raginėnų piliakalnis raganų kalnu vadinamas dar ir dėl to, kad tas kalnas pagonijos laikais buvęs visų raganų susirinkimo vieta, kur sulėkę iš viso krašto raganos ir raganiai mokydavęsi visokių burtų ir naktimis keldavę „Velnių veseles“. Pats kalnas plikas. Žmonės kalba, kad žolė ir medžiai ant piliakalnio neauga dėl to, kad kalnas yra užkeiktas.

Vadovas po Lietuvą. Red. P. BARKAUSKAS, A. VABALAS. Kaunas, 1938, p. 247.

Oi, broliuk mano, koks ten kalnas. Naktigoniai girdėdavo: gaidžiai gieda, šunys loja, mergos verkia... Mano patėvis sakydavo: „Vaikeliai, vaikeliai, jūs nenumatote, kiek ten ašarų išlieta. Upės patvintų“. Pats nieko nežinau, bet patėvis sakydavo, kad po tuo ašarų piliakalniu didžiausias dvaras prasmegęs. Sykį atvarė daugybę kariuomenės, suvarė žmones iš kaimų ir liepė kasti. Patėvio tėvas pats viską matęs. Ką dieną atkasa, tą naktį audra užneša, smėliu užpila. Sunerimo visi. O dar pasigirdo kalne balsas: „Jei iškast du karvelius, laimingi būsit, o jei juodvarnį – žūsit visi.“ Žmonės apimti baimės išsilakstė. Niekas nebeieškojo užkeikto dvaro.

BULZGIS, S. Daugyvenės žemė. „Komunizmo aušra“. 1970 08 20.

Netoli nuo šių kalnelių, antroj pusėj upės, randasi Daukonių dvaras. Kadaise nuo to dvaro ėjo kelias per upę, tiesiai į tų dviejų kalnelių tarpą, nes dar matyti supiltas pylimas. Seniau tas tarpukalnis turbūt buvo aukštesnis, nes matyti kasimo žymės minėtam keliui pravesti. Sulig senelio pasakojimu, tikrai toks ponas norėjo tarpukalnį pagilinti ir taką pravesti, bet jokiu būdu negalėjo tai įvykdyti, nes kiek žmonės dieną iškasdavo, naktį vėl kažkas iškastą vietą užlygindavo. Taip kelio tenai nepravedė ir pradėtą darbą turėjo mesti.

VAK, f. 1, b. 74, p. 519.

Sakydavo, kad piliakalnį supylė. Vieni sakė, kad supylė labai didelį, ar tai kariuomenės, ar kas. Daugiau sakydavo, kad tai švedai, ir jiems kaip tai nepasisekė, labai didelė audra buvo ir tą smėlį nešė nešė. Sakydavo, kad kariuomenė nešė su pirštinėm.

Papasakojo: Bronė RADAUSKIENĖ, gyv. Pakalniškių k.

Užrašė: PRASCEVIČIUS, E. Pakalniškiai, 1992.

Į pietus nuo Raginėnų pušyno paupyje buvo rastas gana aukštas, aukščiausias iš visų kalnas. Gretimai – antras, žemesnis. Jie stovi netoli vienas kito ir pasakojama, kad laike karo viena kariuomenė buvo ant vieno kalno, antroji – ant antro – ir taip grūmėsi.

VAK, f. 1, b. 74, p. 518.

Mūsų tas Misiūnas senelis labai senas buvo, tai jis nieko neatsiminė. Jo tėvai pasakodavo apie tą piliakalnį, kad vaidintųs, tai ten nesivaidina, bet pasakodavo, kad kažkas miręs, koks tai kunigaikštis, paskui tie vergai pylė kalną. Supylė tą piliakalnį. Bet tai labai seni padavimai.

Papasakojo: Elena PAŠKEVIČIENĖ, gimus 1910 m. Pakalniškių kaime

Užrašė: PRASCEVIČIUS, E. Šeduva, 1991.

Raganų kalnas vadinamas dėl to, kad čia senovėje buvo raganų susitelkimo, susirinkimo vieta.

Kalnas Raganų kalnu vadinamas todėl, kad čia senovėje buvusios raganos žudomos ir gyvos sudeginamos.

Kalnas esąs milžino kapas ir kareivių supiltas.

Prie kalno buvo dideli karai senovėje, nes čia randama ginklų ir žmonių kaulų.

Daugyvenės upė vardą gavusi nuo to, kad čia senovėj buvo miestas ir pilis, todėl daug žmonių gyveno – daug gyveno.

Užrašė: BURAČAS, B. 1935, VAK, f. 1, b. 74, p. 516.

Kai prie Raginėnų piliakalnio kasė smėlį Venclovas ant „makaulės“ rado lenciugiuką. Man pačiai yra rodęs. Jis gyveno šalia pušyno, savo žemėje rasdavo labai daug akmeninių kirvukų. Pasakodavo, kad Raginėnų piliakalnis supiltas. Labai seniai yra buvęs didelis mūšis.

Papasakojo: Karolina PLUGIENĖ, gimus 1902 m. Alksnupių kaime

Užrašė: PRASCEVIČIUS, E. Alksnupiai, 1991.

Rytine Raginėnų puse teka Daugyvenės upelis. Senesniųjų pasakojimu, upelis tokį vardą gavęs dėl to, kad senovėje čia buvęs miestas ir žmonių daug gyvenę, tai ir upelį praminę Daugyvena.

Yra dar ir kitas mažesnis upelis Skerdupis, kuris esą tokį vardą gavęs nuo to, kad prie Raginėnų kalno kadaise buvęs didelis karas, daug išžudyta, išskersta daug žmonių, kad kraujo upės tekėjusios, dėl to ir kruvinasis upelis buvęs Skerdupiu pavadintas.

Vadovas po Lietuvą. Red. P. BARKAUSKAS, A. VABALAS. Kaunas, 1938, p. 248

Šalia mūsų sodybos, netoli piliakalnio prateka mažas upelis Skardupis. Seni žmonės pasakodavo, kad senovėje prie to upelio žiaurus mūšis buvo. Svetima kariuomenė atėjusi apsistojo prie to upelio. Tie, kurie pilyje buvo, pasiruošė gintis, laukė kada puls. Laukė dieną, antrą, bet priešai vis nepuolė. Tada išėjo iš pilies ir sustojo ant lauko prie upelio. Vieni stovėjo vienoje pusėje, kiti kitoje. Paskui kelias valandas žiauriai mušėsi, labai daug žuvo. Kraujas upeliu tekėjo. Baisios skerdynės buvo. Taip pavadino upelį Skardupiu.

Papasakojo: Apolonija MISIŪNAITĖ, gimus 1873 m. Raginėnų kaime

Užrašė: PRASCEVIČIUS, E. Raginėnai, 1978.

 
Buy cheap windows or linux hosting for your small business website. Please consider sitecloud hosting review and hostmonster review.
Natural Joomla Templates designed by Joomla Hosting