In order to view this object you need Flash Player 9+ support!

Get Adobe Flash player

Kleboniškių kaimo muziejus

Malūnininkas Pranciškus Zenkevičius (1898-1981)

Pranciškus Zenkevičius gimė Aleksandros ir Norberto Zenkevičių šeimoje 1898 m. spalio 04 d. Vardukšnių kaime, Baisogalos valsčiuje. N. Zenkevičius buvo kilęs iš senos dvarininkų giminės. Šeimoje augo penki vaikai. Keturi broliai: Stasys, Pranciškus, Romas, Feliksas ir sesuo Jadvyga. Viena sesuo mirė dar būdama maža. Visi vaikai gimė Vardukšnių kaime – tėvai ten nuomojo žemę ir ją dirbo. Pranciškus buvo vyriausias, o Feliksas - jauniausias. 1910 metais, tėvams įsigijus Kleboniškių kaimo malūną, šeima persikėlė gyventi į Kleboniškių kaimą. Tėvas dirbo malūnininku, o vaikai – Pranciškus, Stasys ir Romas padėdavo malūne. Sesuo Jadvyga šeimininkaudavo namuose.

1932 metais P. Zenkevičius išvažiavo į Urugvajų, nors motina Aleksandra labai nenorėjo išleisti. Užsienyje išbuvo 10 metų. Pradžioje gyveno pusbadžiu, krovė apelsinus į laivus, vėliau ėmėsi prekybos. Dar vėliau pabandė fotografuoti ir tapo fotografu. Į Lietuvą grįžo apie 1942 metus, apsistojo pas tėvus Kleboniškių kaime. Po tėvo mirties vėl dirbo malūne, remontavo, tvarkė, prižiūrėjo malūno įrengimus ir malė aplinkinių ūkininkų grūdus.

1946 metais, sukūrus kolūkį, malūnas buvo nacionalizuotas. P. Zenkevičius ir toliau dirbo malūnininku, nes niekas kitas malūno remontuoti nemokėjo. Malūne dirbo iki 1976 metų. 1952 metais vedė Moniką Minkevičiūtę-Jonaitienę. 1954 metais gimė sūnus Pranas. Malūnininkas P. Zenkevičius mirė 1981 metais gruodžio 16 dieną, palaidotas Kleboniškių kaimo kapinaitėse, ant jo paminklinio akmens iškaltas malūno atvaizdas. Tėvai, broliai ir sesuo palaidoti Dambavos kaimo kapinėse.

Žmona Monika Zenkevičienė gimė 1920 metais Marijampolės apskrityje, Šeštokų kaime. Vaikystėje su šeima persikėlė gyventi į Radviliškį. 1940 metais mokėsi Panevėžyje „Vaikelio Jėzaus“ amatų mokykloje, kulinarijos kurse. Dirbo Linkaičių ginklų fabrike. Pokario metais, baigusi Vilniaus buhalterijos mokyklą, dirbo Šeduvos ir Rozalimo valsčiuose statistikos inspektore, Šeduvos liaudies teismo posėdžių sekretore. Vėliau Pakalniškių kaimo kultūros namų direktore. Ilgą laiką dalyvavo meno saviveikloje, dainavo chore. Mirė 2004 metais, palaidota Kleboniškių kaimo kapinėse.

 

Kleboniškių kaimo vėjo malūnas

Kleboniškių kaimo vėjo malūnas stovi Daugyvenės upės kairiajame krante, ant kalvelės, šalia kelio Pakalniškiai-Rozalimas. Pro malūną ėjo senasis kelias į Panevėžį. XIX šimtmečio antroje pusėje kaimo ūkininkas Mykolas Silickas smėlėtą, nedirbamą žemės rėžio galą išnuomojo malūnui statyti, malūnininko sodybai kurti. Kleboniškių malūną 1884 m. pastatė malūnų meistras Šiaulinskis, Arčiau upės buvo pastatyti dar du pastatai - malūnininko grytelė ir tvartelis. Vėliau buvo pastatytas ir kampininko namelis. Taip susiformavo atskira Kleboniškių kaimo dalis iš dviejų sodybų ir malūno, kurią imta vadinti Šilais. Prie kelių sankryžos stovėjo gražus medinis koplytstulpis su keturiomis skulptūromis.

Malūnas medinis, aštuonkampis, kepurinės konstrukcįjos – olandiško tipo su lauko akmenų pamatais. Kepurė pasukama grąžulu, sparninio veleno galva išlieta iš ketaus. Trijuose malūno aukštuose išdėstyti mechanizmai: sparninis velenas su didžiuoju krumpliaračiu, statvolis su viršutiniu mažu ir apatiniu dideliu krumpliaračiais, girnapusių iškėlimo „žirklės“ ir kt. Pirmame aukšte įrengti aulai miltams į maišus suberti, volo didysis krumpliaratis, girnų ašys, pasienyje pastatytas piklius. Ant jo užrašyta data – „1884“. Antrajame malūno aukšte įrengtos dvejos girnos su kubilais ir bertuvėmis grūdams. Vienos naudojamos prastiems miltams malti, o antrosios pikliavotiems miltams. Trečiajame aukšte yra įrengtas maišų keltuvas ir dėžės grūdams suberti. Maišai iš pirmo aukšto į trečiąjį pakeliami grandine, pritvirtinta prie maišų keltuvo. Malūno sparnai dideli, platūs ir ilgi, beveik siekia žemę, pritvirtinti prie ąžuolinių „brūžtikių“, kurie kryžmais perkišti per sparninio veleno galvą. Malūno kepurėje yra įrengtas mechanizmų stabdys. Stabdant malūną, stabdys užgula sparninio veleno krumpliaratį, ir malūnas sustoja. Prieš pradedant malti, malūno kepurė pasukama prieš veją, naudojant „ožiuką“ (specialų įrenginį su voleliu), per kurį perkišta kartis. Užkabinus „ožiuką“ ant ąžuolinio stulpelio, nuo volelio einanti grandinė kabinama prie malūno grąžulo uodegos. Sukant „ožiuko“ volelį, grandinė įsitempia traukdama grąžulo uodegą ir taip kepurė pasisuka. Apie maluną į žemę yra įkasti aštuoni ąžuoliniai stulpeliai „ožiukui“ užkabinti. Pasukus sparnus prieš vėją, ant jų kabinamos drobinės burės, nukeliamas stabdys ir malūno sparnai pradeda suktis, išjudindami girnas. Maišai iš vežimo sukraunami pirmajame aukšte, čia ant įų užneriama grandinė. Pakėlimo mechanizmui sukantis, vyniojama grandinė, kuri ir užtraukia maišus į trečiąjį aukštą. Grūdai supilami į dėžes, iš jų patenka į bertuves virš girnų jau antrame aukšte. Malūnininkas iš bertuvės pamažu, nedidele srove leidžia grūdus į girnas ir malūnas pradeda malti. Prie malūno įrengti trys buomai, atvažiavusių ūkininkų arkliams pririšti.

1908 m. Kleboniškių malūną už 1350 rublių iš Osipo Gvaldos nupirko Kazimieras Grabaliauskas. 1910 m. K. Grabaliauskas malūną perdavė Norbertui Zenkevičiui iš Vardukšnių kaimo. Naujasis malūnininkas malė Kleboniškių ir aplinkinių kaimų ūkininkams, vėliau jam padėjo sūnūs Pranciškus, Stasys ir Romas. 1926 m. malūno savininku tapo sūnus Pranciškus. Su meile ėmęsis malūnininko darbo, remontuodamas, tvarkydamas ir prižiūrėdamas malūną, aplinkinių ūkininkų tarpe įgijo gero malūnininko vardą. Į Kleboniškių malūną malti veždavo iš plačios apylinkės, net ir tolimesnių vietovių. Tačiau 1946 m., pradėjus kurti kolūkius, valdžia malūną iš Pranciškaus Zenkevičiaus atėmė. Malūnininkas neteko savo malūno, bet niekas kitas nemokėjo mechanizmų remontuoti nei gerai malti, todėl kolūkis P. Zenkevičių paskyrė dirbti malūne. Malūnininkas labai mylėjo malūną - malė kaip sau, prižiūrėjo kaip savo. Visame krašte šis malūnas ilgiausiai malė sukamas vėjo, net iki 1975 m. Vėliau buvo pastatytas elektros variklis. Prie sparnais mojuojančio malūno užsukdavo ekskursantai iš įvairių Lietuvos vietų. 1976 m. malūnininkas buvo atleistas iš darbo, malūnas liko be priežiūros.

1978 m. Monika Zenkevičienė ir Pakalniškių mokyklos mokytoja Birutė Senulytė sumanė įrengti vietos kraštotyrininkų visuomeninį muziejėlį. Tačiau šis sumanymas nesulaukė reikiamos paramos. Malūnui likus be šeimininko, jis buvo pradėtas ardyti ir plėšti. 1985 m. rajono paminklosaugininkui pavyko susitarti su tuometiniu Šeduvos tarybinio ūkio-technikumo direktoriumi dėl malūno remonto. Darbai buvo pradėti - pakeistos supuvusios malūno kepurės konstrukcijos, stogo danga, uždėti nauji sparnai, bet darbai iki galo nepavyko - sparnai nesisuko. Jie buvo ne taip padaryti, girnos nemalė. Nebaigus darbų, malūnas vėl buvo apleistas.

1989 metais, Egidijui Prascevičiui pradėjus kurti Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, kilo sumanymas malūną įjungti į Kleboniškių kaimo buities ekspoziciją. Suremontuoti ir eksponuoti lankytojams vėjo malūną su autentiškais veikiančiais mechanizmais. Malūnininko našlė Monika Zenkevičienė tam pritarė, pageidavo, kad malūną perimtų muziejus, toliau remontuotų, tvarkytų ir prižiūrėtų. 1996 m. Daugyvenės muziejus įsigijo du dvylikos metrų ilgio ąžuolų kamienus bei kitos reikiamos medienos ir pradėjo malūno restauravimo darbus. Į darbą buvo pakviestas Paežerių malūno savininkas Petras Liepa, kuris noriai sutiko malūną suremontuoti, padaryti sparnus ir jį paleisti. Buvo sutarta taip: su malūnininku bus galutinai atsiskaityta, kai malūnas sumals maišą grūdų. Meistras P. Liepa padarė naujus ąžuolinius posparnius „brūžtikius“, pagamino sparnus, tvarkė girnas, remontavo krumpliaračius - sutrūkinėjusius krumplius keitė naujais, sutvarkė maišų pakėlimo mechanizmą ir kitus įrengimus. Sudėtingi buvo sparnų montavimo darbai, juos teko atlikti dideliame aukštyje. Meistrui talkino E. Oginskis ir S. Rakšnys. 1998 m. sausio mėnesio pabaigoje, dalyvaujant M. Zenkevičienei, meistrui P. Liepai, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio darbuotojams ir gausiam žurnalistų būriui, Kleboniškių malūnas atgijo, ėmė mojuoti sparnais. Tų pačių metų kovo pabaigoje buvo sumaltas ir pirmasis maišas grūdų.

1971 m. Kleboniškių malūnas buvo įrašytas į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą, o 1997 m. - į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių sąrašą.

1998 ir 1999 m. vasarą malūnas sulaukė dešimčių tūkstančių ekskursantų ir turistų, apsilankė buvęs Lietuvos Respublikos kultūros ministras Saulius Šaltenis, įvairių įstaigų paminklosaugininkai bei muziejų darbuotojai, daug užsieniečių. Veikiančio malūno muziejinė paskirtis leidžia lankytojams geriau pažinti šį unikalų technikos paminklą.

2011 metais pradėti kapitaliniai malūno restauravimo darbai, kuriuos vykdo UAB „Meka“, architektė Saulutė Domanskienė.

 

Kleboniškių kaimo buities ekspozicijos lankymo maršrutas

1. Mašinų stovėjimo aikštelė.

2. Senasis Daugyvenės tiltas. Statytas 1933 m.

3. Žemųjų Levikainių kaimo koplytėlė. Pastatyta apie 1930 m. Perdirbta 1968 m. meistro J. Mickaus. Perkelta į Muziejų 1994 m. Yra trys autentiškos skulptūros.

4. Šileikonių kaimo klėtis. Statyta 1885 m. Viena patalpa su aruodais ir įrengta pastoge. Perkelta ir restauruota 1991-1992 m. Eksponuojamos muštokių, pundulių, siekų kolekcijos ir kiti buities rakandai.

5. Šileikonių kaimo gryčia. Statyta apie 1880-1890 m. Aštuonios patalpos: gonkelis, priesienis, gryčia, seklyčia, kambarėlis, kamara, kamarėlė ir kaminas. Perkelta ir restauruota 1991-1992 m. Eksponuojami 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios ūkininkų buities daiktai – baldai ir kiti namų apyvokos reikmenys.

6. Šileikonių kaimo koplytstulpis. Statytas 19 a. antrojoje pusėje. Restauruotas ir perkeltas į Muziejų 1994-1995 m. Yra dvi autentiškos skulptūros.

7. Žilaičių kaimo kalvė. Statyta apie 1918 m. Dvi patalpos: kalvė ir dirbtuvėlė. Perkelta ir restauruota 1991-1992 m. Eksponuojami kalvės įrengimai ir įrankiai, oblių kolekcija ir medžio apdirbimo įrankiai.

8. Medikonių kaimo klėtis. Statyta 19 a. pirmoje pusėje. Viena patalpa su atruodais. 1993-1994 m. restauruota. Eksponuojama bezmėnų kolekcija.

9. Arimaičių kaimo gryčia. Statyta 1885 m. Penkios patalpos: priesienis, kamara, gryčia, seklyčia ir kambarėlis (bakava). Perkelta ir restauruota 2002-2004 m. Eksponuojami ūkininkų buities daiktai ir baldai.

10. Voronių kaimo klėtis. Statyta 1885 m. Dvi patalpos: grūdinė ir kraitinė. Perkelta ir restauruota 2002-2004 m.

11. Kubiliūnų kaimo klėtis. Statyta 19 a. antrojoje pusėje. Viena patalpa. 1990-1991 m. perkelta ir restauruota. Eksponuojami baldai, ąsočių kolekcija.

12. Stačiūnų kaimo gryčia, dūminė. Statyta 19 a. viduryje. Trys patalpos: priesienis, gryčia, seklyčia. Įrengta 19 a. pabaigos ūkininkų buities ekspozicija. 1994-1996 m. perkelta ir restauruota. Kaime yra kryžius perkeltas iš Stačiūnų kaimo kartu su gryčia.

13. Kleboniškių kaimo gryčia. Statyta 19 a. antrojoje pusėje. Septynios patalpos: gonkelis, priesienis, gryčia, seklyčia, kambarėlis, kamara ir kaminas. Suremontuota 1998 m. Įrengtos Muziejaus darbuotojų tarnybinės patalpos ir buities ekspozicija. Kieme yra kryžius, pastatytas 1886 m.

14. Pyplių kaimo klėtis. Statyta 1860 m. Viena patalpa. Perkelta ir restauruota 1997 m. Eksponuojami įvairūs buities rakandai.

15. Kleboniškių kaimo rūsys. Statytas apie 1939 m. Suremontuotas 1993 m.

16. Kleboniškių kaimo daržinė. Statyta apie 1939 m. Viena patalpa. Suremontuota 1992 m. Eksponuojamos svarstyklių, važelių kolekcijos bei įvairus kitas ūkio inventorius, 1926 m. pagamintas traktorius „Deering“.

17. Kleboniškių kaimo klojimas. Statytas 19 a. pradžioje. Perstatytas apie 1930 m. buvo trys patalpos: prieklojimis, klojimas ir jauja. Jauja ir prieklojimis nugriauti apie 1950 m. Klojimas suremontuotas 1993-1996 m. Eksponuojama vidaus degimo variklių (motorų) kolekcija bei įvairi žemės ūkio technika.

18. Toleikiškių kaimo klojimas. Statytas 19 a. pabaigoje. Keturios patalpos: klojimas, jauja, peludė, ratinė. Perkeltas ir restauruotas 1994-1997 m. Rengiami klojimo teatrai.

19. Mankiškių kaimo pirtis. Statyta apie 1920 m. Dvi patalpos: priepirtis ir pirtis. Perkelta ir restauruota 1990-1992 m.

20. Lieptelis per Daugyvenę.

21. Kleboniškių kaimo kapinaitės. Palaidoti kaimo gyventojai: malūnininkas Pranciškus Zenkevičius, ūkininkas Jonas Montvila ir kiti. Gražiai sutvarkytos.

22. Kleboniškių piliakalnis. 1996 m. žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko B. Dakanis, Z. Baubonis, biolokacinius – E. Prascevičius. Rasta pastatų liekanų. Manoma, kad ant piliakalnio stovėjo įtvirtinta senovės lietuvių šventykla.

23. Kleboniškių-Pakalniškių pilkapynas. Priskaičiuojama vienuolika II-III m.e.a. pilkapių.

24. Kleboniškių kaimo vėjo malūnas. Statytas 1884 m. Trijų aukštų, kepurinis. Vienas iš ilgiausiai veikusių vėjo malūnų.

 

Kleboniškių kaimas

Kleboniškių kaimas išsidėstęs vaizdingame Daugyvenės upės slėnyje. Upės plačios lankos, krūmų kupstai pakrantėse, seni kaimavietės medžiai ir kitoje upės pusėje plytintis pušynas formuoja labai savitą ir gyvą kraštovaizdį, kurį pagyvina grakštus vėjo malūnas. Gražus, labai romantiškas vaizdas atsiveria nuo gluosniais apaugusio senojo tilto – priešais raibuliuoja plati sietuva, kaimo pusėn ramiai teka upės vandenys. Vienoje upės pusėje – sodo apsupta malūnininko sodyba ir už jos sparnus išskleidęs malūnas, kitoje pusėje – sutūpusios kaimo ūkininkų sodybos. Prie kaimo gatvės, sodų pakraščiuose ir ežiose suaugę kuplūs sodybų medžiai supa pastatus, sudarydami natūralią senojo kaimo aplinką. Pro medžius pilkuoja pastatų šiaudiniai stogai, marguoja pintų tvorų eglišakiai. Tai kaimo buities muziejaus pastatai, kuriuose įrengtos įvairios ekspozicijos padeda lankytojams sugrįžti į praeitį, į tėvų, senelių ir prosenelių kaimą. Čia rodomi senieji kaimo rakandai, įvairūs baldai, namų apyvokos reikmenys, žemės ūkio padargai bei technika. Eksponuojamos muštokių, oblių, bezmėnų, svarstyklių, važelių, motorų, bei linų šukų kolekcijos.

Kleboniškių kaimas pradėtas kurti XVI a. viduryje po 1554-1555 m. Šeduvos krašte pravestos Valakų reformos. Tuo metu matininkai Šeduvos klebonui atmatavo 25 valakų dydžio žemės sklypą Daugyvenės dešiniame krante. Klebono žemėje pradėjęs kurtis kaimas vėliau gavo Kleboniškių vardą ir iki XIX a. vidurio išbuvo Šeduvos klebono nuosavybėje. 1820 m. šią valdą sudarė Kleboniškių, Veliakiemių ir Vaižgų kaimai, iš viso 56 valakai (apie 1193 ha) žemės. Po 1831 m. sukilimo žemė iš klebono buvo atimta, kaimo gyventojai priskirti valstybinių valstiečių kategorijai. Po 1861 m. baudžiavos panaikinimo kaimo gyventojų ūkiai sustiprėjo, buvo pastatyta daug naujų pastatų sodybose. XX a. pradžioje kaime buvo 14 sodybų. 1926 m. kaimas pradėtas skirstyti į vienkiemius. Išskirsčius kaimą, senoje kaimavietėje liko trys sodybos: Jurgio Montvilos, Kazio Vyčo ir Benedikto Grigaliūno, bendras kaimo žemių plotas buvo 338 hektarai.

XIX a. pradžioje kaimo žemėje, prie kelio į Šeduvą, buvo pastatyta akmenų mūro karčema su didele ir erdvia stadala, kuri priklausė Raudondvario dvarui. 1875-1891 m. dokumentuose minima dar viena Kleboniškių karčema, ji stovėjo pačiame kaime prie Panevėžio kelio. Ji buvo medinė ir priklausė Vaižgų valstybiniam dvarui. 1884 m. kaime buvo pastatytas vėjo malūnas. Pastačius malūną, greta išaugo ir dvi sodybėlės – malūnininko ir kampininko, taip susiformavusi atskira kaimo dalis buvo pavadinta Šilais. 1929 m. kaimas buvo priskirtas naujai sudarytai Dambavos parapijai. Kaime buvo du mediniai koplytstulpiai – vienas kelių sankryžoje prie malūno, antrasis – Grigaliūno sodyboje prie kaimo gatvės. 1933 m. pastatytas naujas Daugyvenės tiltas. Pušyne kalvelėje yra senosios kaimo kapinės.

1921 m. senoje Kleboniškių karčemoje buvo įkurta Pakalniškių pradžios mokykla. Kaime gimė kunigai Antanas Grigaliūnas, Mykolas Grigaliūnas, Feliksas Zenkevičius, malūnininkas Pranciškus Zenkevičius.

1989 m. Egidijaus Prascevičiaus iniciatyva kaime pradėta kurti kaimo buities ekspozicija, kuri yra Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio dalis. Kaime-muziejuje yra 28 pastatai. Trys sodybos su dešimčia pastatų yra privati kaimo gyventojų nuosavybė, likusieji 18 pastatų priklauso muziejui. Kuriant ekspozicijas, šešis senuosius kaimo pastatus muziejus suremontavo ir net devynis atkėlė iš kitų vietų. Atkeltieji pastatai statomi senųjų pastatų vietoje, siekiant atkurti senąjį kaimo vaizdą. Kaime yra koplytėlė, du koplytstulpiai, du kryžiai ir šeši šuliniai. Sodybos aptvertos įvairiomis tvoromis.

 
Buy cheap windows or linux hosting for your small business website. Please consider sitecloud hosting review and hostmonster review.
Natural Joomla Templates designed by Joomla Hosting